iDemokratija

Akivaizdu, kad valstybės tarnyboje turėtų dirbti sumanūs ir talentingi žmonės. Atitinkamai, valstybės tarnyba turi būti patraukli vieta dirbti tokiems žmones. Tačiau dažnai visi "akivaizdu" ar "tik kvailys nesutiks" nereiškia, kad po to sekantys teiginiai yra neginčijamai teisingi.

Sekant John Stuart Mill galima prieštarauti teigiant, kad talentingiausiu žmonių pritraukimas į valstybės tarnybą gali būti pražūtingas valstybei. Kuo efektyvesnis valstybės aparatas pritraukiantis sumaniausius žmones į biurokratiją, tuo mažiau talentingų žmonių lieka visuomenėje. Tai savo ruožtu reiškia, kad visuomenėje nebėra kam suprasti valstybės politiką ir argumentuotai ją kritikuoti. Bet kokie teisingi ir neteisingi visuomenės argumentai bus atremti kur kas didesnį išsilavinimą ar patirtį turinčių valstybės tarnautojų. Kitaip sakant valstybė lieka be pilietinės visuomenės ir galų gale stagnuoja.

Šį argumentą galima grysti vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimais valstybės tarnyboje ir privačiame sektoriuje, tačiau šis pagrindimo kelias būtų neįtikinantis bei vedantis į begalinius ginčus apie "teisingus" užmokesčių ir kitų kompensacijų už darbą skaičiavimus. Net ir tarus, kad valstybės tarnyboje vidutiniai atlyginimai yra didesni nei privačiame sektoriuje, būtų sunku prieštarauti teiginiams, kad didesni biurokratų darbo užmokesčiai yra būtini korupcijos prevencijai ir, kad yra būtina valstybės tarnyboje suburti kompetetingus asmenis, kitaip sunku įsivaizduoti sėkmingą valstybės funkcionavimą.

Todėl, nors ir atrodytų logiškas, Mill'o argumentas neįtikina. Tačiau toks jis atrodo tik, jei daroma prielaida, kad yra šnekama apie tiesioginį visuomenės dalyvavimą politikoje. T.y. jei talentingų žmonių įdarbinimą valstybės tarnyboje suprantam, kaip atitinkamą visuomenės politinio potencialo praradimą. Tokia situacija gali būti tik tiesioginėje demokratijoje, kur individas betarpiškai dalyvauja politikos formavime. Tačiau kalbant apie atstovaujamąją demokratiją, kur individas politikoje dalyvauja per deleguotus atstovus, Mill'o argumentas darosi įtikinamesnis.

Parlamentas yra pagrindė atstovaujamosios demokratijos institucija, joje veikiančios politinės jėgos yra politinės partijos. Politines partijos parlamente atstovauja savo rinkėjus kur vykdo politinę programą pristatytą visuomenei rinkimų metu. Tokiu būdu konkurencija dėl talentingų žmonių turi būti suprantame ne kaip tarp valstybės tarnybos ir visuomenės, bet kaip tarp valstybės tarnybos ir partijų. Valstybės politikos formavime norintis dalyvauti pilietis renkasi tarp darbo politinėje partijoje ir valstybės tarnyboje. Jei valstybės tarnyba, o ne politinė partija teikia geresnes finansines sąlygas ir platesnes realaus politinio poveikio galimybes, tada politinis talentas gravituoja link valstybės tarnybos, partijose paliekant vidutiniokus.

Todėl ne darbo užmokesčio skirtumai patvirtina šį argumentą, bet tokie įvykiai, kaip Seimo rinkimus laimėjusių konservatorių partijos nesugebėjimas ne tik rasti tinkamo partijos nario į svarbų užsienio reikalų ministro postą, bet ir partijos lyderių talento stoka išnaudoti sėkmingus rinkimų rezultatus. Taip Lietuvoje susidaro geresnes sąlygas užsiimti politikos formavimu esant valstybės tarnautoju, o ne politinės partijos nariu. Tokia sistema funkcionuoja už demokratinių procesų ir institucijų ribų: rinkimų ir parlamento. Tai neleidžia pilietinei visuomenei per atstovus dalyvauti politikos formavime ir sukurti politinės konkurencijos atmosferą, o be politinės konkurencijos valstybė yra ne demokratinė.

Biurokratijos apibrėžimas iš The Ideal Government

Kai tik biurokratija pasidaro didelė, tarkim pora šimtų žmonių, kurių kontaktas su klientais: pacientais, keleiviais, moksleiviais ar tėvais ar bet kuo, yra minimalus arba jo išvis nėra, biurokratija tampa tarnautojų socialinio aprūpinimo sistema.

Vienintelis tarnautojų interesas yra pagerinti socialinį apsirūpinimą ir sumažinti savo nesaugumą. Užsienio komandiruotės, dalykiniai pietūs, išskirtinės automobilių aikštelės klientų sąskaita, didesni biurai, daugiau padėjėjų, apkaltinimo galimybių mažinimas, premijos ir kiti paskatinimai tampa vieninteliu veiklos tikslu.

Pagrindinis vadybos tikslas yra neleisti tokioms tendencijoms atsirasti. Konkuruojančiame pasaulyje, vadybos motyvacija yra tai, kad nesėkmės atveju prarandamas darbas ir įmonė žlunga. Bet valstybiniame monopolyje tokio paskatinimo nėra. Tikslas, dėl kurio biurokratija buvo įsteigta, nebetenka prasmės. Atvirkščiai, biurokratija tampa kliūtimi.