iDemokratija

Atviro seimo kodas nuo šiol yra atviras, kaip Google Code projektas. Norintys vystyti ar kurti naujus Seimo darbo analizės ir atvaizdavimo įrankius gali naudotis esamu kodu, skaitančiu nepritaikytus automatiniam apdorojimui Seimo HTML puslapius ir verčiančius juos į struktūrinius duomenis. Dabar yra padaryta:

• Seimo nariu komandiruotės.
• Seimo narių pareigos ir kita asmeninė informacija
• Seimo posėdžių statistika: dienotvarkės, balsavimas ir lankomumas
• Visų duomenų pateikimas (daromas) XML, JSON, RDF/OWL formatais
• Taip pat yra kelionių atvaizdavimo google žemėlapyje kodas.

Tikiuosi atsiras norinčių prisijungti prie tolimesnio šio projekto vystymo :) Kodas rašomas su Ruby ir Ruby on Rails, labiausiai reikalingos Screen scraping žinios. Taip pat būtų labai įdomu pradėti taikyti semantinių tinlų technologijas.

Ministras pirmininkas pristatydamas 2007 metų Vyriausybės veiklą demonstruoja, kaip manipuliuojant statistika nesėkmes galima pateikti, kaip milžiniškus pasiekimus. Keli pavyzdžiai paimti iš kalbos pradžios:

Citata: Pernai gimė 889 vaikais daugiau nei 2006 metais. Tai gal vis dėlto mūsų politika pasiteisino?

Statistika: 2006 gimė 31265 vaikai, pagal Kirkilą 2007 turėjo gimti - 32154 (31265 + 889).

Tikrovė: 889 gimę vaikai yra 2.76% gimstamumo pokytis. Kadangi visi kiti ministro pirmininko minėti pasiekimai buvo išreiškiami dviženkliais procentiniais pokyčiais (pensija padidėjo 25% ir t.t.), toks pokytis MP kalbos rašytojams pasirodė nepaveikus, o beveik tūkstantis vaikų jau atrodo geriau.

Citata: Pernai bendras vidaus produktas išaugo 8,8 procento – tai vienas geriausių rodiklių Europoje. Vejamės Europos Sąjungos kolegas – per porą metų BVP, tenkantis vienam gyventojui, išaugo nuo 50 iki daugiau nei 60 procentų Europos Sąjungos vidurkio.

Statistika: 2005 - 53.2% (2.7%), 2006 - 56.1% (2.9%), 2007 - 60.0% (3.9%), 2008 - 62.2% (2.2%) yra Lietuvos BVP palyginus su ES vidurkiu, skliaustuose pokytis palyginus su praėjusiais metais.

Tikrovė: Tarkim MP suklydo, norėjo pasakyti ne "per pora", bet "per keturis". Vienintelis reikšmingesnis augimo tendencijos pokytis - 2007 metais, kai ES pasipildė dar dvejomis valstybėmis skurdesnėmis tik už Lietuvą. 2008 metais, palyginus su 2005, 2006, augimas netgi sumažėjo.

Kirkilas nėra vienintelis politikas pateikiantis statistiką taip, kad neigiami rezultatai atrodytų kaip pasiekimai. Mokytojų "neramumų" pradžioje Žakaitienė savo pažadą padidinti mokytojų atlyginimus 15% pateikė kaip didelį savo pasiekimą. Deja ji pamiršo pasakyti, kad visi iš biudžeto mokami atlyginimai buvo ir taip planuoti didinti ~12%. Realus padidėjimas mokytojams tokiu būdų būtų buvęs ~3%. Prieš kelis metus vienoje diskusijoje apie Ukrainą, nepamenu kuris Seimo narys, pristatinėjo šią valstybę, kaip ekonominį stebuklą mat jos ekonomika augo 3% procentus per metus. Suabejojus jo tokiu teiginių, nepamenu kuris Seimo narys, išjuokė suabejojusį, kaip neišmananti ekonominės situacijos Europoje. Mat Vakarų valstybių ekonomika augo kurkas lėčiau - tik 1-2%. Deja jis taip ir nepaaiškino kodėl Ukraina reikia lyginti su Vokietija, o ne su kitomis regiono šalimis kurių ekonomikos augo trigubai greičiau už Ukrainą.

Todėl visi politikų pasisakymai turėtų būti tikrinami ar jie atitinka faktus ir kokiu būdu, kuriam tikslui jie yra iškraipomi. Google paskelbė apie įrankį leidžianti rasti politikų kalbų citatas. Tokį įrankį kombinuojant su kalbų komentavimą palengvinančiais įrankiais, kaip Comment on this, būtų galima atskleisti žymiai daugiau "netikslumų" politikų kalbose.

Partijų ir politikų poziciją ideologiniame spektre nusako jų nuomonės ir planai valstybės valdymo klausimais. Siūlomi socialinio draudimo, mokesčių ar ekonomikos problemų sprendimo būdai apibrėžia politiko poziciją kairės-dešinės perskyros atžvilgiu. Pritardamas arba atmesdamas vyriausybės siūlymus politikas tampa opozicijos arba pozicijos narys. Tokios dimensijos, kaip politologų naudojamos: kairė-dešinė, pozicija-opozicija ir politikų mėgstamos: sisteminės-nesisteminės partijos , valstybininkai-ne valstybininkai padeda rinkėjams orientuotis šalies politiniame gyvenime, o patiems politikams veiksmingiau įgyvendinti politiką formuojant atitinkamas koalicijas. Tačiau tai įmanoma tik suprantant politinių jėgų pasiskirstimą. Tam reikalingas valstybės politiką aprašantis žemėlapis, nurodantis vieno ar kito politiko poziciją kairės-dešinės ar kitų pasirinktų dimensijų atžvilgiu.

Tikslus tokio žemėlapio sudarymas, nurodantis politikų pozicijas politiniame spektre, yra nevisai paprastas uždavinys. Tam, kad nustatytum politiko santykį su vienu ar kitu klausimu ar programa tenka remtis subjektyviais duomenimis: partijų programomis, viešaisiais pasisakymais, ekspertų komentarais ir jų nuomonėmis. Visi, šiuos šaltinius atstovaujantys asmenys, nėra neutralūs politinio klausimo atžvilgiu ir yra suinteresuoti vienokiu ar kitokiu to klausimo sprendimu. Todėl šie vertinimai neišvengiamai yra įtakoti pasirinktos politinės pozicijos. Subjektyvaus požiūrio įtaką galima mažinti atliekant išsamias lyginamąsias studijas, lyginant ne tik atskirus politinius subjektus, bet ir pateikiamus jų vertinimus. T.y. neįmanoma pateikti objektyvaus partijos vertinimo neatliekant išsamios jos siūlomos programos palyginimo su kitomis šalies ar net panašiomis užsienio partijų programomis. Pačios tyrimo išvados savo ruožtu privalo būti lyginamos su kitų panašių tyrimų išvadomis. Tik atlikus tokio pobūdžio lyginamąją studija galima pretenduoti į bent patenkinamą objektyvumo lygmenį. Tačiau toks, kokybiniais metodais paremtas tyrimas reikalauja didelių, nevisiems prieinamų, resursų ir žinių, o laikas reikalingas tokiai studijai parengti kartais gali būti per ilgas, kad jo rezultatai būtų vis dar aktualūs.

Šalia subjektyvumo problemos, kokybinis metodas taip pat neužtikrina atitikimo tarp deklaruojamų politinių tikslų ir realių politinių veiksmų. Kokybinio metodo pirminiai šaltiniai yra orientuoti į ateitį. Vienokie ar kitokie politinių aktorių pažadai tam tikrais būdais spręsti visuomenės problemas ir didinti jos gerbūvį. Politinių pažadų ir vėlesnių partijų ar politikų veiksmų atitikimo vertinimas susiduria su tomis pačiomis subjektyvumo problemomis. Tačiau politinių veiksmų analizė gali būti atlikta kitokiais - kiekybiniais - metodais, leidžiančiais apriboti subjektyvios tyrėjo pozicijos įtaką analizės rezultatams. Šio metodo šaltiniai yra ne subjektyvios nuomonės, o fiksuoti praeities įvykiai - faktai.

Pagrindinė Seimo narių politinio veiksmo išraiška yra balsavimas dėl Seime svarstomų klausimų. Kiekvienas svarstomas klausimas atspindi aiškiai apibrėžtą politinę pozicija. Todėl Seimo narys ar narė balsuodami už arba prieš svarstomą klausimą tiksliai išreiškią savo politinę poziciją. Balsavimų visuma, tariant, kad per apibrėžtą laiką Seimas svarstė pakankamą kiekį įstatimų liečiančių visas pagrindines valstybės gyvavimo sferas, nusako Seimo narių individualias pozicijas politiniame žemėlapyje. Tokiame žemėlapyje Seimo nariai kurių balsavimai dažnai sutampa atsidurs vienoje grupėje, tuo tarpu jiems nepritariančios grupės bus nutolusios. Taip visi Seimo nariai pasiskirstys plokštumoje, išsidėstę tarp pagrindinių kairės-dešinės, pozicijos-opozicijos ašių. Politinį žemėlapį galima įsivaizduoti, pagal geografinio žemėlapio analogiją, kur Europos šiaurės rytuose yra Suomija, pietvakariuose Portugalija. Taip pat ir politiniame žemėlapyje, kairės-pozicijos kampe galima būtų matyti vienos partijos narius, dešinės-pozicijos kitos ir t.t.

Jau kelis metus yra vystomas iDemokratija projektas "Atviras Seimas", kurio tikslas yra pateikti Seimo svetainėje esančius duomenis, apie politikų balsavimą ir kitas veiklas, kiekybinei analizei patogiu būdu. Ateityje, pabaigus projektą, "Atviro Seimo" teikiami duomenys galėtų būti naudojami visų norinčių kurti Seimo darbą analizuojančias priemones. Tokios priemonės galėtų būti kuriamos nesirūpinant apie pirminės informacijos iš Seimo gavimu, o koncentruojantis ties politinės analizės idėja. Seimo politinio žemėlapio sudarymas, pagal jų balsavimo istorijas, buvo vienas iš seniai norėtų padaryti tokių duomenų panaudojimo pavyzdžių. Tomas Krilavičius su kolegomis sukūrę reikiamą metodiką tokio žemėlapio parengimui [1]. Paveikslas vaizduoja LR Seimo politinių frakcijų grupavimą parengta remiantis Tomo sukurta metodologija.

Didesnis žemėlapis

Žemėlapis leidžia daryti Seimo darbo ir politinių jėgų pasiskirstimo analizę. Keletas tokio žemėlapio skaitymo pavyzdžių. Matyti, kad Seimo narių balsavimų istorijos, sugrupuoja juos pagal priklausomybę frakcijoms [2]. Nors pačios frakcijų grupės nėra labai koncentruotos, tai galbūt rodo partinės drausmės stygių arba liberalų partijų požiūrį į frakcijos narių politines nuomones. Taip pat matyti pakankamai ryški perskyra tarp kairės ir dešinės partijų: viena grupę sudaro Tėvynės sąjunga ir įvairios Liberalų partijos, kitoje - priešingoje žemėlapio pusėje yra Darbo, Valstiečių ir Socialdemokratų partijos. Socialdemokratai yra centre arba dėl to, kad jų politika yra centristinė, arba dėl to, kad jie yra įtakingiausia Seimo frakcija ir visos kitos Seimo grupės išsidėsto aplink juos. Vertikali perskyra gali rodyti opozicijos ir pozicijos pasiskirstymą. Čia ryškiausias skirtumas tarp Socialdemokratų ir Liberaldemokratų. Pastarieji, galbūt prieštarauja bet kokiems vyriausybės siūlymams, taip tikėdamiesi atkreipti, nepatenkintų vyriausybės veikla, rinkėjų dėmesį.

Būtina pabrėžti, kad žemėlapis niekaip nenurodo pagal kokias perskyras pasiskirsto Seimo nariai. Tai yra ašims nesuteikiama jokia politinė prasmė. Kairės-dešinės, pozicijos-opozicijos ašis pasiskirstymui priskyriau aš, žemėlapis nepateikia jokios informacijos apie ašių reikšmes. Detalesnė analizė galbūt parodytų jog mano siūlomos perskyros yra neteisingos. Taip iš dalies vėl gyžtama prie subjektyvios pozicijos, tačiau jau turint kur kas daugiau duomenų leidžiančių pagrįsti arba atmesti pasirinktą interpretaciją.

Tai kol kas tik pirmieji šios metodikos taikymai Lietuvos politikos tyrimams. Taikant tokį metodą galima atsakyti į daugelį klausimų: kokios politinės dimensijos apibrėžia politinę sistemą, kaip keičiasi partijos elgesys jai esant ir neesant valdančiojoje daugumoje, ar keičiasi parlamentaro elgesys jam keičiant partijas, kaip keičiasi politiko elgesys jam tapus ministru. Įvedus įstatymų grupavimą pagal socialines, ekonomines ar kitas kryptis galima matyti politiko ar partijos pozicija atitinkamais klausimais ir palyginti ją su rinkiminiais pažadais. Žemėlapį lyginant su kitų šalių parlamentų atitinkamais žemėlapiais galima atsakyti į klausimą pagal kokią politinę sistemą gyvena Lietuvos respublika, nes Amerikos, ES, Lenkijos, Rusijos parlamentų žemėlapiai turi charakteringų savybių atspindinčių valdymo formą. Tačiau kiekybinis metodas neturi būti suprantamas kaip alternatyva kokybiniams tyrinėjimams. Abu šie metodai turi savų trūkumų, kuriuos galima bent iš dalies kompensuoti kartu atliekant kiekybiniais ir kokybiniais metodais paremtą tyrimą.

[1] Tyrime naudojamas matematinis modelis ir metodologija yra pateikti publikavimu Informatica žurnale: T.Krilavičius, A.Žilinskas, J.Žilinskas "On Structural Analysis of Parliamentarian Voting Data"

[2] Analizuojamas Seimo darbas nuo 2005-01-12 iki 2007-01-16

Atrodo, vienintelė rimta problema, su kuria susiduria miesto meras Imbrasas ir draugas Paleckis kuriant Vilniaus municipalinę policiją, yra pavadinimo šiam naujam dariniui paieškos. Galiu jiems pasakyti kaip tokie dalykai vadinasi - milicija.

Šie valstybės pareigūnai, kartu su vidaus reikalų ministru, demonstruoja neįtikėtiną Lietuvos Respublikos įstatymų išmanymą. Jie net žino, kad įstatymai leidžia tik vienos policijos egzistavimą. Tačiau atrodo, kad čia minimi asmenys įstatymą suvokia kaip kažkokias lingvistines instrukcijas, nurodančias, kaip reikia vadinti kuriamas valstybės ar savivaldybės institucijas. Mintis, kad įstatymas valstybėje leidžia tik vieną piliečių saugumą užtikrinančią instituciją, kaip ją bevadinsi, jiems, atrodo, yra nepasiekiama.

Vienas iš pamatinių valstybės tikslų yra piliečių saugumo užtikrinimas. Lietuva vadinasi Lietuvos Respublika todėl, kad "respublika" nusako kaip valstybė yra valdoma, taigi, kokiu būdu valstybės tikslai yra įgyvendinami. Šiuo atveju, visų piliečių lygiaverčiu dalyvavimu valstybės valdyme rinkimų ir kitų demokratinių institucijų pagalba. Tai reiškia, kad visos valstybės funkcijos yra pasiekiamos visiems piliečiams pagal tą patį lygiavertiškumo principą. Todėl policija, kaip atliekanti esminę piliečių saugumo užtikrinimo funkciją, respublikoje yra tik viena ir vienodai pasiekiama visiems valstybės piliečiams. Kitų, atskirų grupių interesus ginančių, institucijų steigimas griauna respublikinio valdymo pamatus. Būtent todėl Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia kitų policijos funkcijas atliekančių institucijų steigimą.

Bet galbūt aš neįvertinu draugo Paleckio ir mero Imbraso įžvalgumo, manydamas, kad jie įstatymą suprantą lyg kokią Valstybinės Kalbos Komisijos rekomendaciją. Jų siūloma saugumo organizacija užsiims, kaip draugas Paleckis sako, smulkių viešosios tvarkos pažeidėjų, šiukšlintojų, neteisingai gyvūnus prižiūrinčių, grafitti tepliojančių, automobilius ne vietoje statančių bausmėmis. Taip pat, buvęs socialdemokratų partijos, bet vis dar esamas socialdemokratų internacionalo narys mano, kad ši organizacija galėtų saugoti ir savivaldybę. Tokias, baudžiamąsias, funkcijas turėjo sovietinės milicijos pareigūnas vardu uchastkovyi. Būtent Paleckio vardinamomis veiklomis ir užsiimdavo šie pareigūnai. Tik jis nepamini kai kurių kitų uchastkovyi atliekamų darbų, tokių kaip informacijos apie valdžiai nepritariančius asmenis rinkimas, įvairių "nepatikimų" asmenų lankymas "draugiškiems" pokalbiams ir panašiai.

Savivaldybės apsauga ir tiesioginė, taip vadinamos municipalinės policijos, atskaitomybė savivaldos vadovui rodo dar daugiau šios kuriamos organizacijos panašumų su milicija. Šiuo atveju ne kiek sovietinės milicijos prasme, bet milicijos kaip neinstitucinės, sukarintos organizacijos, ginančios privatų vienos asmenų grupės interesą, prasme. Tai, kad kuriama milicija negalės bausti, o tik drausminti ir rašyti kažkokius protokolus, taip pat reiškia, kad asmenys, atliekantys tuos veiksmus, nėra taip besąlygiškai susaistyti Lietuvos Respublikos įstatymų kaip policijos pareigūnai. Skiriamos bausmės yra griežtai apibrėžtos įstatymo, o drausminimą gi apibrėžia tik vaizduotės galios.

Milicininkas gina ne piliečiams įstatymų garantuotas teises, bet taisykles, nustatytas privačios asmenų grupės, kuriai jis ar ji tarnauja. Tokiu būdu Imbraso-Paleckio municipalinės policijos, kaip neatstovaujančios valstybės piliečių, veiksmai nebūtinai visada sutaps su Lietuvos Respublikos policijos veiksmais. Tarkim, įvyksta sankcionuotas mitingas prie savivaldybės prieš nacionalinio stadiono statybas. Policija privalo ginti ir užtikrinti protestuojančių asmenų saugumą, tačiau milicijos uždavinys tokiame renginyje gali būti kiek kitoks.

Todėl Imbraso-Paleckio projekto sunkumai, pavadinimo savo saugumo organizacijai beieškant, iš tikrųjų rodo, kad jie kuo puikiausiai supranta, kad ne apie Lietuvių kalbos galimybes čia yra šnekama, o apie taip, kaip įteisinti savo politiniams interesams pavaldžią jėgos struktūrą. Įdomu, kokios spalvos marškinius dėvės šios tvarką ir teisingumą mieste palaikančios organizacijos nariai?

Seimui atmetus įstatymų pataisas, turėjusias leisti internetinį balsavimą, LiCS, viena iš entuziastingiausiai šį projektą rėmusių partijų, skelbia pareiškimą teigiantį neva Lietuva padarė didelį žingsnį atgal. Esą valstybė prarado galimybę modernizuoti savo politines institucijas bei atsisakė efektyvaus, LiCS nuomone, būdo skatinti piliečių dalyvavimą politikoje.

Vakarykštis "monolitinis" Seimo balsavimas prieš įstatymų pataisas, kuriomis siūlyta įteisinti elektroninį balsavimą, net nesutinkant su siūlymu šias pataisas grąžinti tobulinti, rodo, jog dauguma parlamento narių tik žodžiais "remia" žinių ekonomiką, e. valdžią ir kitas pažangą skatinančias iniciatyvas.

Visų pirmą, kaip ir dera reikalą turint su institucija, pasitikėjimas kuria visuomenėje vargu ar siekia dviženklį procentų skaičių, reikia būtinai tikrinti toje institucijoje dirbančių asmenų teiginius. "Monolitinis" balsavimas, turėtų reikšti vieningą, nepasižyminti didele opozicija balsavimą. Nekreipiant dėmesio į tai, kad taip suformuluodama kritiką, LiCS tuo pačiu teigia, kad jie yra tokia niekinga frakcija, kad jos opozicija nepajėgi suteikti daugialypiškumo tam, taip vadinamam "monolitui", o žiūrint į balsavimo duomenis panašu, kad LiCS šį žodį supranta labai savotiškai.

Iš 77 balsavusių Seimo narių už įstatymo atmetimą pasisakė 44, tuo tarpu internetinio balsavimo pageidavo 33 Seimo nariai. Kitaip, už - 57% prieš - 43%, įstatymo projektas atmestas 14% balsų persvara. Reikia tikrai liberaliai žiūrėti į skaičius, kad galėtum išdrįsti tvirtinti, kad įvyko "Vakarykštis 'monolitinis' Seimo balsavimas".

Nediskutuojant apie "žinių ekonomiką" ir "kitas pažangą skatinančias iniciatyvas", kurių žlugdymu LiCS kaltina Seimą, yra taip pat teigiama, kad internetinio balsavimo atsisakymas yra ir smūgis e-valdžios vystymui Lietuvoje. LiCS, šioje vietoje, reiktų bent pačiame paprasčiausiame lygyje pabandyti pastudijuoti valstybės veiklos principus ir politinę teoriją, bent jau tam, kad savo mintis galėtų reikšti sąvokomis turinčiomis įprastesnę reikšmę. Tik, kaip ir "monolito" atveju, žodžius naudojant, kaip patinka ar kaip leidžia pradinis išsilavinimas, galima bandyti gretinti valdžios ir rinkimų institucijas. LiCS turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vykdomoji ir atstovaujamoji, įstatymus leidžianti, valdžios demokratinėse valstybėse yra atskirtos. Vykdomosios valdžios rūpestis yra užtikrinti: sklandų ir, ką itin pabrėžia liberalioji politinė mintis, apie kurią LiCS matyt mažai težino, piliečiams minimaliai trukdantį valstybės institucijų funkcionavimą. Tuo tikslu daugelis pasaulio valstybių kuria e-valdžios projektus, turėsiančius palengvinti piliečio ir valdžios santykius. Tačiau rinkimai atlieka visiškai kitokią funkcija, jų metu piliečiai laikinai suteikia atstovavimo ir valdymo teisę vienoms ar kitoms politinėms organizacijoms. Valdžia, nei e-, nei b-, nei oh- šiame procese negali dalyvauti, nebent šneka eina apie įvairias putinlendo tipo valstybes.

LiCS frakcijos narys Vytautas Bogušis piktinasi: "Toks 'retrogradiškas' balsavimas parodo, kad Seimas tebėra įstrigęs XX a. stereotipų gniaužtuose". Paliekant 'retrogradiškumo' temą kitam kartui, Vytautui norėčiau priminti, kad jo taip vadinami "stereotipų gniaužtai" išties yra net ne XXa., o XIXa. Žinant, kad LiCS frakcijos Seime politinės teorijos supratimas yra apgailėtinas, nestebina ir atitinkamos srities istorijos žinios. Slaptas balsavimas, ką politikas vadina "stereotipu", buvo pradėtas naudoti Australijoje 1856 metais, kaip vienintelis efektyvus būdas išvengti balsų papirkinėjimo. Iki XIXa. pabaigos dauguma demokratinių valstybių buvo šio "stereotipo gniaužtuose".

Beveik kiekvienas LiCS pranešimo sakinys yra pažymėtas panašios politinės "išminties", kadangi mano tikslas nėra parašyti politinės teorijos įvadą (o vertėtų, kažką panašaus į tą geltonų knygų seriją "for dummies" pvz "Democracy for dummies"), užteks ir šių pastabų.

TSPMI parengė internetinio balsavimo studiją, prie kurios rengimo kažkiek prisidėjau ir aš. Emilis pateikia sąrašą nuorodų į atsiliepimus spaudoje.

Politikų supratimas apie tai kas yra teisinė valstybė, kartais būna ... keliantis neviltį. Viena ministrė tiki, kad išsamūs įstatymai nereikalingi ir valdininkams piktnaudžiauti turima valdžia neleis jų gera valia. Kiti, rinkimus administruojantys ir kažkodėl aktyviai dalyvaujantys politikoje valdininkai, įsitikinę, kad valstybės gyvavimo esmė slypi geroje žmogaus prigimtyje, o ne sukurtose valstybės institucijose. Atrodo Įstatymo samprata jiems yra per tolima, gal per abstrakti suvokti, o gal tiesiog atspindi tikrąją Lietuvos politinę santvarką, kur žodžiai "teisinė valstybė" turi prasmę tik į Briuselį siunčiamų ataskaitų popieriaus kontekste.

Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 1, 3, 7, 12, 34, 77 straipsnių, devintojo skirsnio ir priedo pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo nauju priedu įstatymas.

Bet kuri visuomenė, pasiryžusi paaukoti truputį laisvės vardan trupučio saugumo, nenusipelnė nei vieno ir praras abu. Bendžaminas Franklinas

Paskutinis mano įrašas apie internetinį balsavimą. Beprasmiška prieštarauti argumentams, kurie yra arba neparemti jokiais tyrimais ir faktais, arba yra neišmanimo pasekmė, arba tiesiog melas.

Internetinio balsavimo tema čia galima baigti naujais, vienos demokratinės valstybės, tiesa "valdomos demokratijos" rūšies, valdovų planais susiorganizuoti tokį balsavimo patobulinimą. Priežastys tos pačios: rūpestis neva mažėjančiu piliečių dalyvavimu politikoje ir aišku dėmesys jauniesiems valstybės gyventojams. Rusijos centrinės rinkimų komisijos vadovas Vladimir Čurov mano, kad kitais metais jo šalis galės pradėti internetinio balsavimo eksperimentus.

Sveikintini pokyčiai. Rusams pradėjus balsuoti internetu, tokie teiginiai, kaip "daug valstybių pradeda naudoti e-balsavimą" taps mažiau melagingi. Vaigauskas galės pasikonsultuoti su kolega Rusijoje, nes kas jau kas, bet V. Čurov tai tikrai žino, kaip teisingai organizuoti rinkimus. Kai kurie, iš niekaip nepaliekančių mūsų valstybės ramybėje, politikų galės draugą Čurov pasikviesti medžioklės ir suderinti visus kitus reikalingus klausimus.

O prieštaraujantiems, kad šitoje srityje norima lygiuotis į tokias valstybes, kaip Estija, reiktų geriau pasilygiuoti į jų švietimo sistemą ir e-pasiruošimą, o tik tada kalbėti apie atitinkamų pasiekimų panaudojimą vienaip ar kitaip tobulinant valstybės valdymą.

Atviras Seimas - nauja, senesnio Seimo narių veiklą analizuojančio puslapio, versija. Ne visa informacija, teikiama senajame puslapyje yra atnaujinta, kol kas tik Seimo narių kelionių žemėlapiai. Tačiau informacija apie keliones yra pateikiama išsamiau, palyginus su senuoju variantu, leidžiant matyti pasirinkto Seimo nario ar narės pamėgtus kelionių maršrutus bei matyti kitą statistiką. Komandiruočių žemėlapį būtų galima papildyti laikotarpio: vasara, žiema, metai pasirinkimo galimybėmis arba rodyti pasirinktos Seimo frakcijos komandiruotes. Analizės galimybių yra daug. Todėl tolimesnis Atviro Seimo vystymas bus labiau koncentruotas ne į informacijos atvaizdavimo priemonių kūrimą, bet į Seimo veiklos duomenų patekimą atviru formatu, leidžiančiu lengvai kurti kitus Seimo darbo analizės projektus.

Visi valstybės duomenys turėtų būti teikiami vadovaujantis tokiais principais (iš Open Government Data Principles):

1. Visa vieša informacija turi būti prieinama.
2. Turi būti teikiami pirminiai, niekaip neapdoroti ir neapibendrinti, duomenys.
3. Informacija turi būti teikiama kaip galima greičiau, užtikrinant jos aktualumą.
4. Duomenys turi būti prieinami kaip galima platesniam naudotojų ratui, niekaip neribojant panaudojimo galimybių.
5. Visi duomenys turi būti prieinami automatiniam apdorojimui (talpinti informaciją www svetainėse nepakanka).
6. Informacijos pateikimas turi būti ne diskriminacinis (pvz, negali būti registravimosi reikalavimų).
7. Negali būti naudojami vieno subjekto kontroliuojami duomenų formatai (pvz, MS Word dokumentai)
8. Valstybės informacija negali būti licencijuojama.

Atviras Seimas, žinoma negali nei teikti visų valstybės duomenų, nei turimus duomenis teikti vadovaujantis visais šiais principus. Šis projektas yra pavyzdys kuria linkme turėtų būti vystomi LR e-valdžios projektai. Tie duomenys, kurie bus surenkami Atvirame Seime, bus teikiami forma, leidžiančią automatinį apdorojimą, niekaip neapribojant jų prieinamumo ir nesinaudojant vieno subjekto kontroliuojamais formatais.