iDemokratija

Partijų ir politikų poziciją ideologiniame spektre nusako jų nuomonės ir planai valstybės valdymo klausimais. Siūlomi socialinio draudimo, mokesčių ar ekonomikos problemų sprendimo būdai apibrėžia politiko poziciją kairės-dešinės perskyros atžvilgiu. Pritardamas arba atmesdamas vyriausybės siūlymus politikas tampa opozicijos arba pozicijos narys. Tokios dimensijos, kaip politologų naudojamos: kairė-dešinė, pozicija-opozicija ir politikų mėgstamos: sisteminės-nesisteminės partijos , valstybininkai-ne valstybininkai padeda rinkėjams orientuotis šalies politiniame gyvenime, o patiems politikams veiksmingiau įgyvendinti politiką formuojant atitinkamas koalicijas. Tačiau tai įmanoma tik suprantant politinių jėgų pasiskirstimą. Tam reikalingas valstybės politiką aprašantis žemėlapis, nurodantis vieno ar kito politiko poziciją kairės-dešinės ar kitų pasirinktų dimensijų atžvilgiu.

Tikslus tokio žemėlapio sudarymas, nurodantis politikų pozicijas politiniame spektre, yra nevisai paprastas uždavinys. Tam, kad nustatytum politiko santykį su vienu ar kitu klausimu ar programa tenka remtis subjektyviais duomenimis: partijų programomis, viešaisiais pasisakymais, ekspertų komentarais ir jų nuomonėmis. Visi, šiuos šaltinius atstovaujantys asmenys, nėra neutralūs politinio klausimo atžvilgiu ir yra suinteresuoti vienokiu ar kitokiu to klausimo sprendimu. Todėl šie vertinimai neišvengiamai yra įtakoti pasirinktos politinės pozicijos. Subjektyvaus požiūrio įtaką galima mažinti atliekant išsamias lyginamąsias studijas, lyginant ne tik atskirus politinius subjektus, bet ir pateikiamus jų vertinimus. T.y. neįmanoma pateikti objektyvaus partijos vertinimo neatliekant išsamios jos siūlomos programos palyginimo su kitomis šalies ar net panašiomis užsienio partijų programomis. Pačios tyrimo išvados savo ruožtu privalo būti lyginamos su kitų panašių tyrimų išvadomis. Tik atlikus tokio pobūdžio lyginamąją studija galima pretenduoti į bent patenkinamą objektyvumo lygmenį. Tačiau toks, kokybiniais metodais paremtas tyrimas reikalauja didelių, nevisiems prieinamų, resursų ir žinių, o laikas reikalingas tokiai studijai parengti kartais gali būti per ilgas, kad jo rezultatai būtų vis dar aktualūs.

Šalia subjektyvumo problemos, kokybinis metodas taip pat neužtikrina atitikimo tarp deklaruojamų politinių tikslų ir realių politinių veiksmų. Kokybinio metodo pirminiai šaltiniai yra orientuoti į ateitį. Vienokie ar kitokie politinių aktorių pažadai tam tikrais būdais spręsti visuomenės problemas ir didinti jos gerbūvį. Politinių pažadų ir vėlesnių partijų ar politikų veiksmų atitikimo vertinimas susiduria su tomis pačiomis subjektyvumo problemomis. Tačiau politinių veiksmų analizė gali būti atlikta kitokiais - kiekybiniais - metodais, leidžiančiais apriboti subjektyvios tyrėjo pozicijos įtaką analizės rezultatams. Šio metodo šaltiniai yra ne subjektyvios nuomonės, o fiksuoti praeities įvykiai - faktai.

Pagrindinė Seimo narių politinio veiksmo išraiška yra balsavimas dėl Seime svarstomų klausimų. Kiekvienas svarstomas klausimas atspindi aiškiai apibrėžtą politinę pozicija. Todėl Seimo narys ar narė balsuodami už arba prieš svarstomą klausimą tiksliai išreiškią savo politinę poziciją. Balsavimų visuma, tariant, kad per apibrėžtą laiką Seimas svarstė pakankamą kiekį įstatimų liečiančių visas pagrindines valstybės gyvavimo sferas, nusako Seimo narių individualias pozicijas politiniame žemėlapyje. Tokiame žemėlapyje Seimo nariai kurių balsavimai dažnai sutampa atsidurs vienoje grupėje, tuo tarpu jiems nepritariančios grupės bus nutolusios. Taip visi Seimo nariai pasiskirstys plokštumoje, išsidėstę tarp pagrindinių kairės-dešinės, pozicijos-opozicijos ašių. Politinį žemėlapį galima įsivaizduoti, pagal geografinio žemėlapio analogiją, kur Europos šiaurės rytuose yra Suomija, pietvakariuose Portugalija. Taip pat ir politiniame žemėlapyje, kairės-pozicijos kampe galima būtų matyti vienos partijos narius, dešinės-pozicijos kitos ir t.t.

Jau kelis metus yra vystomas iDemokratija projektas "Atviras Seimas", kurio tikslas yra pateikti Seimo svetainėje esančius duomenis, apie politikų balsavimą ir kitas veiklas, kiekybinei analizei patogiu būdu. Ateityje, pabaigus projektą, "Atviro Seimo" teikiami duomenys galėtų būti naudojami visų norinčių kurti Seimo darbą analizuojančias priemones. Tokios priemonės galėtų būti kuriamos nesirūpinant apie pirminės informacijos iš Seimo gavimu, o koncentruojantis ties politinės analizės idėja. Seimo politinio žemėlapio sudarymas, pagal jų balsavimo istorijas, buvo vienas iš seniai norėtų padaryti tokių duomenų panaudojimo pavyzdžių. Tomas Krilavičius su kolegomis sukūrę reikiamą metodiką tokio žemėlapio parengimui [1]. Paveikslas vaizduoja LR Seimo politinių frakcijų grupavimą parengta remiantis Tomo sukurta metodologija.

Didesnis žemėlapis

Žemėlapis leidžia daryti Seimo darbo ir politinių jėgų pasiskirstimo analizę. Keletas tokio žemėlapio skaitymo pavyzdžių. Matyti, kad Seimo narių balsavimų istorijos, sugrupuoja juos pagal priklausomybę frakcijoms [2]. Nors pačios frakcijų grupės nėra labai koncentruotos, tai galbūt rodo partinės drausmės stygių arba liberalų partijų požiūrį į frakcijos narių politines nuomones. Taip pat matyti pakankamai ryški perskyra tarp kairės ir dešinės partijų: viena grupę sudaro Tėvynės sąjunga ir įvairios Liberalų partijos, kitoje - priešingoje žemėlapio pusėje yra Darbo, Valstiečių ir Socialdemokratų partijos. Socialdemokratai yra centre arba dėl to, kad jų politika yra centristinė, arba dėl to, kad jie yra įtakingiausia Seimo frakcija ir visos kitos Seimo grupės išsidėsto aplink juos. Vertikali perskyra gali rodyti opozicijos ir pozicijos pasiskirstymą. Čia ryškiausias skirtumas tarp Socialdemokratų ir Liberaldemokratų. Pastarieji, galbūt prieštarauja bet kokiems vyriausybės siūlymams, taip tikėdamiesi atkreipti, nepatenkintų vyriausybės veikla, rinkėjų dėmesį.

Būtina pabrėžti, kad žemėlapis niekaip nenurodo pagal kokias perskyras pasiskirsto Seimo nariai. Tai yra ašims nesuteikiama jokia politinė prasmė. Kairės-dešinės, pozicijos-opozicijos ašis pasiskirstymui priskyriau aš, žemėlapis nepateikia jokios informacijos apie ašių reikšmes. Detalesnė analizė galbūt parodytų jog mano siūlomos perskyros yra neteisingos. Taip iš dalies vėl gyžtama prie subjektyvios pozicijos, tačiau jau turint kur kas daugiau duomenų leidžiančių pagrįsti arba atmesti pasirinktą interpretaciją.

Tai kol kas tik pirmieji šios metodikos taikymai Lietuvos politikos tyrimams. Taikant tokį metodą galima atsakyti į daugelį klausimų: kokios politinės dimensijos apibrėžia politinę sistemą, kaip keičiasi partijos elgesys jai esant ir neesant valdančiojoje daugumoje, ar keičiasi parlamentaro elgesys jam keičiant partijas, kaip keičiasi politiko elgesys jam tapus ministru. Įvedus įstatymų grupavimą pagal socialines, ekonomines ar kitas kryptis galima matyti politiko ar partijos pozicija atitinkamais klausimais ir palyginti ją su rinkiminiais pažadais. Žemėlapį lyginant su kitų šalių parlamentų atitinkamais žemėlapiais galima atsakyti į klausimą pagal kokią politinę sistemą gyvena Lietuvos respublika, nes Amerikos, ES, Lenkijos, Rusijos parlamentų žemėlapiai turi charakteringų savybių atspindinčių valdymo formą. Tačiau kiekybinis metodas neturi būti suprantamas kaip alternatyva kokybiniams tyrinėjimams. Abu šie metodai turi savų trūkumų, kuriuos galima bent iš dalies kompensuoti kartu atliekant kiekybiniais ir kokybiniais metodais paremtą tyrimą.

[1] Tyrime naudojamas matematinis modelis ir metodologija yra pateikti publikavimu Informatica žurnale: T.Krilavičius, A.Žilinskas, J.Žilinskas "On Structural Analysis of Parliamentarian Voting Data"

[2] Analizuojamas Seimo darbas nuo 2005-01-12 iki 2007-01-16